Meno stilius, kilęs XVII a. Romoje ir apėmęs laikotarpį iki XVIII amžiaus pabaigos – XIX amžiaus pradžios. Baroko menas, naudodamas spalvų paletę, apšvietimą, kontrastą ir kompoziciją, sąmoningai bandė išsiskirti iš ankstesnio Renesanso laikotarpio. Skirtingai nuo ramesnių Renesanso scenų, barokas daugiausia dėmesio skiria didesnio judesio ir emocijų akimirkoms. Kita stiliaus ypatybė buvo alegorijos naudojimas – paveikslai bylojo istoriją arba turėjo žinutę, dažnai paslėptą simboliuose ir vaizduojančius personažus.

Rokoko, kuris taip pat žinomas kaip vėlyvasis barokas, būdingas nepaprastai ornamentinis stilius, kuriame dera pastelinės spalvos ir asimetrija. Jis prasidėjo 1730 m. Prancūzijoje kaip reakcija į geometriškesnį „Liudviko XIV stilių“. Rokoko nuo baroko išsiskyrė iš dalies atsisakydama simetrijos, gausiai naudodama vingius ir gėles, pasitelkdama kinų ir japonų motyvus.